Jurga

Rimti klausimai smėlio dėžėje

Per savo neilgą gyvenimo karjerą pastebėjau vieną dalyką: kai tik imi galvoti, kad turi tvirtą pagrindą po kojomis, atsitinka kažkas, kas vėl visiškai išmuša iš pusiausvyros. Šiandien mintys atėjo vaiko pavidalu ir uždavė milijoną keistų klausimų. „O tau įdomu, ką aš atsakysiu?“ Jaučiau, kad man įdomiau, ko jis paklaus. Tiesiog degiau iš nekantrumo.

Kas tau svarbu kiekvieną dieną? Svarbu stebėti žmones ir aplinką. Smagu pastebėti, kaip po truputį keičiasi situacija. Pavyzdžiui – sėdi kavinėje ir matai, kaip keičiasi žmonės prie staliukų. Tai tu neturi ką veikti? Manau, kad žmonės Žemėje gyvena ne šiaip sau, todėl net nieko neveikdamas tu veiki tai, kas tau priklauso. Nors būna, kad veiki kažką visiškai nereikšmingo. Taip atsitinka tada, kai daug galvoji ir vertini, bet nieko nedarai. Tada verta susigėsti, ir kažko imtis. O tau dažnai gėda? Dažnai. Ir aš tuo džiaugiuosi, nes gėda susijusi su nejaukumu viduje. Taip ilgai jaustis yra šlykštu, dėl to bandai šį jausmą pakeisti kitu. Jei stengiesi jaustis kitaip – reiškia tavo viduje vyksta gyvenimas, tu nestovi vietoje. O tai tu ir kitur gyveni? Kaip kitur? Ta prasme, ne viduj? Jeigu klausimas apie išorinį gyvenimą, tai jis dažniausiai neįdomus. Man svarbiausia tai, kad žmogus gyventų savo viduje – tada įdomu su juo bendrauti, jo akys žiba. Ko tu bijai? Baimė ir nebijojimas visuomet su manimi. Pavyzdžiui, kartais bijau šokti šviesoje ir nebijau to pripažinti. Tamsoje šokti man tiesiog atrodo protingiau, be to, šokis – intymus ir asmeniškas veiksmas. Nesuprantu tų, kurie sugeba prieš tautą akimirksniu nusimesti visą savo paslaptį – tą minimumą, kurio Dievas šykščiai atseikėjo. Net jei tai yra tavo pašaukimas – turi leisti žmonėms rinktis, ar jie nori išvysti tave be paslapties. Dar mokausi nebijoti kurti tai, kas man patinka. Nes manau, kad žmonėms labai trūksta nuoširdumo. Net muzikos stilius ne tiek svarbu – jei daina parašyta nuoširdžiai, ji pasieks pasiilgusį tikrumo klausytoją. Apie ką dainuoji? Apie norus ir tai, kas toli, ir tai, kas dažniausiai slepiasi už smulkmenų. Stengiuosi nedaryti išvadų ir svajoti, nes man atrodo, kad muzikos paskirtis yra – kad pakeltų aukščiau žemės . Čia negalioja sąvokos „banalu-nebanalu“, čia turi būti kažkas tyro ir naivaus. Kitaip muzika neveikia. Dar muzikoje labai svarbu emocijos. Kiekvienoje dainoje žmogus turi atpažinti dalelę savęs, o tai yra pagauti jam siunčiamą jausmo nuotaiką. Džiaugsmas, trankus šokio svaigulys, ramybė – yra būsenos, kurių mes tikimės gauti eidami į koncertus. Tačiau, mano nuomone, nemažiau svarbios yra ir kitos – kur kas tamsesnės emocijos - liūdesys, nerimas, baimė. Jos lengvai persiduoda ir gąsdina, tačiau neišjausdami jų iki galo, mes tarsi pabėgame nuo savęs, tik atitolindami tai, kas neišvengiama. Todėl nereikia bijoti liūdnų dainų.   Ar tau svarbu, kad į tave žiūrėtų? Kad žiūri yra mažiau svarbu negu tai, ką mato. Jeigu jautiesi nejaukiai, kai tave stebi žmonės, tai reiškia vieną iš dviejų: arba tau geriau pabūti vienam, arba tu bijai, kad jie mato tave kitokį, nei tu žinai save esant. Mes dažniausiai žiūrime į tai, kas sugeba patraukti mūsų dėmesį. O va, jį išlaikyti yra sunkiausia, nes turi sudominti. O tam vienos dienos neužtenka, nes tu turi papasakoti savo „žiūrovams“, kas esi, kas tau rūpi, kuo tu tiki. Ir ši taisyklė, manau, galioja ne tik scenos žmogui. Įdomumo paslaptis yra paprasta – daryti tai, kas tau teikia džiaugsmą ir kam jautiesi esąs sukurtas. Žodžiu – susirasti savo kelią.

Pastebėjau, kad mano minčių  pašnekovas nekantriai sukinėja paltuko sagą ir žvilgčioja į netoliese žaidžiančius vaikus. Kai jis atsargiai nuslinko nuo suolelio ant žemės, supratau, kad nepavyko išlaikyti šio „žiūrovo“ dėmesio. Tuomet pati pasijutau kaip maža neapsaugota mergaitė – aš gi tiek daug jam dar norėjau pasakyti! O be to, jis dingo neuždavęs pagrindinio klausimo „Ar ką nors dabar myli?“, turėjo paklausti jis.  Meilė yra žmonijos svajonė. Niekas nežino, kas tai yra. Žmonės bando ją suprasti kurdami muziką, bijodami ir nugalėdami, ieškodami, paslysdami ant savo pačių susipilto ledo. Ne tiek baisu tai, kad dar niekad nemylėjai, kiek tai, kad nesvajoji kada nors pilnai išgyventi šį jausmą. Vienas protingas žmogus man yra pasakęs, kad negalima žmonėms pasakoti apie tai, kas tavo viduje dar tik bręsta. Reikia tyliai auginti tą jausmą tarsi kūdikį, saugoti nuo abejonių ir nerimo jo trapią šypseną, kuri kada nors suras kelią į Tavo žmogaus širdį. Mylintis žmogus yra pilnavertis žmogus, jo sapnuose visuomet skamba muzika. Sapnų simfonijos nusipelnė kiekvienas, kuris svajoja. Tai labiausiai ir norėjau pasakyti netoliese smėlio bombas į vandenį jau nerūpestingai svaidančiam berniūkščiui ir visiems skaitytojams.