2008 08 16

 Pati pagalvojau neseniai, kad žmogus keistas ir labai adaptyvus sutvėrimas - tarsi kokia bakterija, kuri pasikeitus sąlygoms pati šiek tiek pasikeičia. Nedaug - tik svarbiausią dalyką pakoreguoja, kad išliktų. Todėl labai baisu kartais pajusti nenorą. Nenoras veikti nėra noras neveikti, tai net labai skirtingos sąvokos. Žmogaus prigimtis taip stipriai kabinasi į gyvenimą, kad nenoras veikti jau yra tam tikra anomalija. O nutinka tai, kaip taisyklė, tiems, kurie turi daugiau, nei žmogui reikia. Arba turi ne tai, ko jam reikia iš tikro. Kaip kitaip paaiškinti reiškinį, kuomet milžiniškus turtus susikrovęs turtuolis nešokinėja iš džiaugsmo kas 3sekundės? Arba koks muzikos grandas staiga liūdnai kinkuoja galvą murmėdamas :“Kad jūs žinotumėt..“. Žmogui reikia neturėti. Ir kuo dažniau, tuo geriau – tuo didesniais žingniais jis žirglioja per laimės prizais nusėtą lauką. Kaip iš vieno (ir dar šimtų) kompiuterinių žaidimų – Mario gameboy. Įdomu, ar kada benamiui kyla klausimas: „Ką veikt?“. Man kartais kyla. Ir visai ne dėl to, kad turiu namus. Kažko viduj trūksta. Tada bėgu ieškoti, ko tiksliai. Ir dažniausiai tai būna kontaktas. Kartais su žmogum, kartais su žmogum per muziką, kartais su fantazija per piešinį, kartais su absoliučiu protu per knygą. Neveiklumas ir sustingimas yra, matyt, didžiausios šios dienos bėdos, kuomet perkam daugiau, nei galim suvartoti, vartojam net tuomet, kai nenorim – kad tik neužkluptų baisioji mintis „nėra ką veikti“. Veikiant tokios mintys nekyla, tačiau ir čia viskas su saiku, mat darboholikas dažnai dirba tik dėl to, kad nespėtų galvoti. Apie tai, kas svarbu ir kam reikia skirti daugiau, nei 5min. rūkymo pertraukai.