2007 11 06

“ Jūs dulkių nematėt ar ką? Nesuprantu, ko ten važiuot“, - sėdėdamas ant atsarginių padangų krūvos sukrautos karinio lėktuvo vidury nusistebi lydintis asmuo. Žmonės atrodo tikrai juokingai – vienų tik galvos tarp dėžių kyšo, kiti meiliai susirėmę miega. Vienas kuris prasimerkęs iškart lekia pažiūrėti, kas darosi už iliuminatoriaus langelio. Kaukazo kalnai ir pilkos padūmavusios Afganistano kalvų nugaros. Tarsi lėktuvas būtų žaislinis, o tu skraidintum jį virš vėjo pustomos smėlio pakrantės, kur ką tik kažkas gerokai pažaidė ir pristatė keistų skulptūrų. Iš galvos niekaip neišeina ryžtingas afganistaniečių vaikiuko veidas iš nuotraukos. Suaugęs aštuonerių ar devynerių vyras. Išsigandau, kad ten visi vaikai tokie: rimti ir daug matę. Ką tokiems galėčiau pasakyt? Nebent „Salam“.

Neperšaunama liemenė sveria apie 20 kg. Šalmai lenkia galvas žemyn, todėl visi juokingai klapsi jomis tarsi neseniai gimę šunyčiai. Leidžiamės 2,5km aukštyje virš jūros lygio. Čagčarano karinės bazės nusileidimo takas – kietai suplūkta žemė ir iš po ratų švilpiantys dulkių kamuoliai. Asfaltas čia tiesiog netiktų.

Atsiminusi kelias paskui sekusias dienas, suprantu, kad išbandymų buvo daugiau nei tikėjausi. Iki tol niekuomet nebuvau susidūrusi su kariškių gyvenimo būdu, jais pačiais. Galiu pasakyt tik tiek, kad tokios draugiškos ir geranoriškos atmosferos dar niekur nemačiau. Gal lietuviai keičiasi palikę Lietuvą? O gal per savo lietuvišką santūrumą tiesiog toliau savęs nelabai matom? Džiūgavau viduj kaip vaikas matydama, kaip po truputį kariškiai mus priima į savo draugų tarpą, pasakoja savo beveik pusės metų įspūdžius iš „viešnagės“ Čagčarane. Žinojau, kad atsiradus pavojui jų veidai pasikeistų, balsai taptų įsakmūs ir šalti. Dėl to tą akimirką stebint jų degančias įspūdžiais akis pasidaro dar ramiau.

Kitas išbandymas buvo išbandymas muzika. Visuomet tikėjau, kad ji ir kūno kalba yra universalūs dalykai, tačiau niekuomet neteko tuo taip ryškiai įsitikinti. Čagčarano mergaičių mokyklos viešnagei ruošėmės iš anksto – bazėje suskirstėm vaikams skirtus šiltus rūbelius, pieštukus ir kitas dovanas, apsivilkom kiek įmanoma vietiniams suprantamesniais drabužiais. Tenykštės moterys slepia viską, kas gražu – plaukus, kojas, rankas. Tuomet eina tokia plėvesuojanti drabužiu paslaptis ir norom nenorom pagalvoji apie moteriško žavesio jėgą. Tam neprieštarautų nė pats Goro provincijos gubernatorius, su svita atėjęs pasižiūrėt, ką mes čia sugalvojom. Vietoj siūlomos plastmasinės baltos kėdės pasirinkęs juodą su ratukais, jis iškilmingai lingavo muzikai į taktą. Tačiau smagiausia buvo ne tai – smagiausia buvo tada, kuomet mergytės susiriesdamos ėmė kikenti iš asiliuko dainelės – tiksliau iš judesių, kuriuos kai kurios jų ryžosi atkartoti kartu su manimi. Kiek žinau, dainelė tiek jas pralinksmino, kad grįžusios namo, jos ir toliau „karpė ausytėmis“, „trypė kanopomis“, „staugė blogais vilkais“ ir juos gąsdino pliaukšėdamos delniukais. Smagu pamatyti, kad vaikystė visur vienoda. Kad ir berniukai, persekioję mus dainos „Smėlio žmonės“ filmavimo keliais. Pasako ką nors dari kalba – ir žiūri, ką darysi. Nesupranti nė žodžio, tad gaudai tonacijas ir atsakai lietuviškai. Tai juos pralinksmina, - „šnekamės“. Linksmumas baigiasi tuomet, kai nusprendi juos apdovanoti saldainiais ar vandeniu (pastarasis – bene didžiausias turtas dulkėmis sūkuriuojančioje dykynėje). Kartais net tenka švystelt saldainių saują į orą ir pasitraukt – kad liktum sveikas, kuomet mažamečiai „dalinasi grobį“ lipdami vieni per kitų galvas.

Atsimenu, kelionės atgal metu žvelgdama pro iliuminatorių į tolstančius smėlynus, pagalvojau, kad Afganistanas man primena miniatiūrą ant milžiniško rusvo kartono: šuns dydžio ožkytės, žemaūgiai žmonės ant neaukštų asiliukų, vienaaukščiai namukai su ant stogų tupinčiais šeimininkais. Ir visa tai – milžiniškos dykumos fone, kur vienintelis žalias elementas yra ryškiaspalvė vietinės moters skara. Pabandyk nors vieną iš šių sudedamųjų perkelti į jaukią, žalią ir saugią Lietuvą – turbūt numirs nuo tolių ir savo žemės pakraščio ilgesio. Arba adaptuosis ir ims kepti duonelę ant asilo mėšlo, kur nors smėlėtoje Trijų Kryžių kalno papėdėje. Ir nieko tu jam nepadarysi – gyvena jis savo tryliktame amžiuje, laikas nuo laiko įsijungdamas televizorių, bet aplankyti giminių joja būtinai ant asilo ir ne kitaip. Kažkuo tai primena užsispyrusį lietuvį, kurio kieme rūdija traktorius, o tvarte linksmai prunkščia ką tik lauką suaręs žemaitukas. Atsiprašau, jei taip nebėra – tiesiog tuo labai norisi tikėti.

Būna kelionių, kurių įspūdžiai formuojasi visą likusį gyvenimą. Jaučiu, kad Afganistanas – iš tokių. Saugau viduje saulės nugairintų veidų fotografijas, kalnuotą šalies nugarą skrodžiančių avių kaimenių atvirutes. Su kiekviena diena nesuprantama kalba kurtas filmas darosi artimesnis ir suprantamesnis. Žmonės, kurie keliavo su tavimi palieka gilius pėdsakus tavo dykynėj. Žinai, kad kada nors sutikęs juos galėsi tiesiog tylėti apie tai, kas buvo, kas amžina, apie ką pasibaigus žodžiams gimsta muzika.